Paslėptasis imamas, apokalipsė ir Izraelis
Prieš kelis mėnesius žiūrėjau pokalbį su Vakarų žurnalistu, kalbėjusiu apie Irano politiką. Jis buvo protingas, gerai informuotas, pažinojo regioną. Ir vis dėlto pasakė frazę, kurią girdžiu nuolatos: „Irano lyderiai, žinoma, patys netiki visu tuo religiniu reikalu — tai tik instrumentinė retorika vidaus auditorijai."
Ši frazė mane kaskart sustabdo. Nes ji remiasi labai konkrečia prielaida: kad religiniai įsitikinimai yra arba naivi paprastų žmonių tikėjimo forma, arba vaidyba tų, kurie valdo. Kad „rimtas" valstybės veikėjas negali iš tikrųjų tikėti, jog vykdo Dievo valią.
Tačiau kas, jei ši prielaida yra klaidinga? Kas, jei Irano valdančioji klasė iš tikrųjų tiki tuo, ką sako? Ir kas, jei dėl to visa „diplomatinio sprendimo" logika yra iš esmės klydinėjimas tamsiame kambaryje?
Kas yra Mahdi ir kodėl jo laukiama tūkstantį metų
Iranas išpažįsta Dvyliktąjį Šiizmą — specifinę islamo atšaką, kuri sudaro apie 10–15 proc. pasaulio musulmonų, bet yra dominuojanti Irane, Irake ir didelėse Libano bei Jemeno bendruomenėse. Šios tradicijos centras yra doktrina apie dvylika teisėtų imamų — Mahometo giminės religinių vadovų.
Paskutinysis, dvyliktasis imamas Muhammadas al-Mahdi, gimė 869 m. ir 874 m., vaikystėje, dingo. Tačiau „dingo" čia nereiškia mirė. Šiitų tikėjimas skelbia, kad jis buvo paslėptas Dievo — arabiškai ši būsena vadinama ghayba, arba okultacija. Jis gyvas. Jis laukia. Ir sugrįš.
Šis laukimas trunka jau daugiau nei 1100 metų. Mahdi sugrįžimas yra ta diena, kai visi istoriniai neteisingumai bus ištaisyti, tiesa triumfuos, o jo pasekėjai bus pateisinti po šimtmečių persekiojimo. Tačiau čia yra esminis bruožas: Mahdi neateis į taikų pasaulį. Jo atėjimą lydės chaosas, karas, kraujas. Tai ne tragedija — tai sąlyga. Be apokalipsės nėra atpirkimo.
1979-ieji: kai teologija tapo valstybė
„Islamo Respublika yra ne tiesiog valstybė — ji yra Paslėptojo Imamo laikinoji institucija. Mūsų pareiga — parengti pasaulį jo sugrįžimui." — Ajatola Khomeini, 1979
Tai nėra retorika. Tai konstitucinis principas. Irano konstitucijoje tiesiogiai nurodyta, kad valstybė turi vykdyti „ideologinę džihado misiją Dievo kelyje." Khomeini paskelbė Iraną „Mahdi avangardu" — šalimi, kuriai skirta parengti kelią mesijo atėjimui.
Izraelis kaip „kliūtis" mesijo sugrįžimui
- → Mahdi sugrįžta tik po apokaliptinio karo
- → Izraelis yra pagrindinė „kliūtis" jo atėjimui
- → Iranas yra „pašauktas" pašalinti šią kliūtį
- → Kiekvienas karinis žingsnis prieš Izraelį — religinis aktas
- → Kančia ir net pralaimėjimas — ne klaida, o kankinystė Dievo labui
Nuo eschatologinės pranašystės iki valstybinės politikos — Mahdizmo logikos grandinė.
Nuo eschatologinės pranašystės iki valstybinės politikos — Mahdizmo logikos grandinė.
IRGC — apokalipsės armija
Šiandien ideologinis-politinis mokymas sudaro daugiau nei pusę viso privalomojo IRGC karių rengimo. Jaunieji kariai mokomi, kad jie yra ne tik Irano kariai — jie yra kosminio proceso dalyviai, tarnaujantys Paslėptajam Imamui.
Irano finansuojamas tarpininkų tinklas regione — visas orientuotas prieš Izraelį
Irano finansuojamas tarpininkų tinklas regione — visas orientuotas prieš Izraelį.
Branduolinė programa ir eschatologinis spąstas
Vakarų strategai Irano branduolinę programą analizuoja per atgrasymo prizmę: Iranas nori ginklo tam, kad niekas jo neužpultų, kad turėtų derybinį svertą. Normali valstybinė logika.
Tačiau Šaltojo karo atgrasymo principas — angliškai MAD, Mutually Assured Destruction — veikė, nes abi pusės norėjo išgyventi. Jei lyderiai tiki, kad apokalipsė yra tikslas, o ne baimė — jei jie tiki, kad masinio masto karas paspartina mesijo atėjimą — tuomet abipusio sunaikinimo grėsmė nebeveikia kaip atgrasomos priemonė. Ji gali veikti atvirkščiai.
„Tradiciniai atgrasymo modeliai yra sukurti racionaliam veikėjui, kuris vertina savo išgyvenimą aukščiau visko. Kai tavo tikslas yra mesijo atėjimas — modelis turi struktūrinę spragą."
Svarbi pusiausvyra: ne visas Iranas taip galvoja
Kalbėdamas apie Irano religinę ideologiją, visada turiu aiškiai pasakyti: tai nėra 85 milijonų iranėnų pozicija. Tai valdančiosios klasės — IRGC, radikalių dvasininkų, esamos politinės sistemos — ideologija. Irano visuomenėje egzistuoja stiprios sekuliarios srovės, o moterų judėjimas po Mahsos Amini žūties 2022 m. parodė, kad didelė dalis piliečių atmeta teokratiją.
Tačiau konflikto ateitis priklauso ne nuo Irano gatvių, o nuo Irano institucijų. O šios — ginkluotosios pajėgos, teisminė sistema, žvalgybos struktūros — yra giliai persmelktos eschatologinės pasaulėžiūros.
Ko tai moko mus, stebinčius iš Lietuvos?
Mes, gyvenantys posovietinėje Europoje, žinome, ką reiškia, kai valstybė yra persmelkta ideologijos, kuri pretenduoja žinoti istorijos tikslą. Tik tenai ideologija buvo marksizmas, o čia — apokaliptinis islamas. Logikos struktūra — stulbinančiai panaši.
Ir kiekvienąkart, kai komentatoriai sako „Iranas to nepadarys, nes tai iracionalu" — jie daro prielaidą, kad racionalumas yra universalus. Tačiau racionalumas visada susijęs su tikslais. Jei tavo tikslas — paspartinti mesijo atėjimą, tuomet elgesys, atrodantis iracionalus iš Vakarų perspektyvos, gali būti visiškai racionalus iš savos sistemos vidaus.
- — Irano priešiškumas Izraeliui turi gilų eschatologinį pagrindą, ne tik politinį
- — Mahdizmas — tikėjimas, kad Izraelio žlugimas būtinas mesijo atėjimui — yra valstybinė ideologija
- — IRGC šią ideologiją sistemingai diegia kariams ir tarpininkų tinklams
- — Tradiciniai atgrasymo modeliai gali neveikti prieš veikėją, kuris sveikina apokalipsę
- — Tai nereiškia, kad visi iranėnai taip galvoja — bet valstybinės institucijos yra tokios, kokios yra
- — Ignoruoti religinį matmenį — ne neutralumas. Tai analitinė klaida su realiomis pasekmėmis
Suprasti Iraną nereiškia jam pritarti. Tai reiškia matyti jį tokį, koks jis yra — o ne tokį, kokį mums būtų patogiau matyti.
Komentarai
Rašyti komentarą