Prieš Satoshi: iš kur iš tikrųjų atsirado Bitcoin
Šis straipsnis — kelionė per beveik tris dešimtmečius trukusius bandymus, kurie baigėsi 2008 metų baltąja knyga.
🔐 Kibernetiniai pankai: privatumas kaip programinė įranga
Kaip skelbė 1993 metais Erico Hugheso paskelbtas kibernetinių pankų manifestas, laisvė skaitmeniniame amžiuje priklausys nuo to, ar žmonės turės matematinius įrankius apsiginti patys. Tuo metu tai buvo ne teorija: JAV vyriausybė šifravimą traktavo kaip karinę technologiją ir ribojo jo eksportą, o bandymai įdiegti valstybės kontroliuojamus „raktus“ telefonuose kėlė aštrias diskusijas.
Elektroniniai pinigai, kurių negali stebėti nei bankas, nei valstybė, buvo natūralus tokio mąstymo tęsinys — ir kartu sunkiausia užduotis. Šifruoti laišką lengva. Sukurti pinigus, kurių nebūtų galima nukopijuoti ir išleisti du kartus, neturint centrinės apskaitos — visai kas kita.
💳 David Chaum: pirmieji tikri elektroniniai pinigai
Anksčiausiai prie tikslo priartėjo amerikiečių kriptografas Davidas Chaumas. Dar 1983 metais jis aprašė vadinamuosius aklus parašus (blind signatures) — būdą pasirašyti skaitmeninę operaciją taip, kad pasirašantysis nematytų jos turinio. Įsivaizduokite voką su kalke: bankas pasirašo ant voko, o parašas persispaudžia ant viduje esančio dokumento, kurio bankas taip ir nepamato. Rezultatas — bankas gali patvirtinti, kad pinigai tikri, bet negali sekti, kur ir kam juos išleidote.
Šiuo principu remdamasis Chaumas įkūrė bendrovę „DigiCash“, o jos elektroninių pinigų sistemą „ecash“ viešai pademonstravo 1994 metais, pirmojoje pasaulinėje World Wide Web konferencijoje Ženevoje. Tai buvo pirmasis kartas, kai internete įvyko tikras skaitmeninių pinigų mokėjimas — dar tada, kai dauguma žmonių apie internetą tik girdėjo.
Technologija veikė, sistema turėjo net kelis bankus partnerius, tarp jų ir Mark Twain banką JAV. Bet buvo esminė silpna vieta: viską tvarkė centrinė Chaumo įmonė. Vartotojų privatumas buvo apsaugotas, tačiau pati sistema — ne. Kai 1998 metais „DigiCash“ bankrutavo, kartu su ja mirė ir patys pinigai. Ši pamoka vėliau tapo Bitcoin projekto ašimi: jei yra vienas taškas, kurį galima uždaryti, anksčiau ar vėliau jis bus uždarytas.
⛏️ Adam Back ir „Hashcash“: kaip kova su šlamštu tapo kasyba
Britų kriptografas Adamas Backas 1997 metais sprendė visai kitą problemą — elektroninio pašto šlamštą. Jo pasiūlyta sistema „Hashcash“ reikalavo, kad kiekvienas siuntėjas prieš išsiųsdamas laišką atliktų nedidelį skaičiavimo darbą: kompiuteris turėdavo ieškoti tokio skaičiaus, kuris kartu su laiško duomenimis duotų retos formos rezultatą. Rasti tokį skaičių galima tik bandant milijonus kartų, o patikrinti — akimirksniu.
Ekonominė logika elegantiška. Vienam laiškui toks darbas kainuoja beveik nieko. Milijonui laiškų — jau brangu. Taip skaičiavimo galia virsta savotišku pašto ženklu, kurio negalima padirbti.
Būtent šis principas, vadinamas darbo įrodymu (proof of work), vėliau tapo Bitcoin kasybos pagrindu. Įdomu, kad pats Backas apie pinigus tuo metu visai negalvojo — jis tiesiog norėjo, kad pašto dėžutė būtų švaresnė. Šiandien jis vadovauja bendrovei „Blockstream“ ir yra vienas garsiausių Bitcoin kūrėjų, o interneto forumuose perio
diškai iškyla spėlionės, ar tik jis pats nėra Satoshi — ką Backas nuosekliai neigia.
🪙 1998-ieji: „bit gold“ ir „b-money“
Tais pačiais 1998 metais, kai žlugo „DigiCash“, pasirodė dvi idėjos, kurios beveik nubrėžė Bitcoin kontūrus.
Nickas Szabo aprašė koncepciją „bit gold“ — skaitmeninę vertybę, kurios negalima padirbti, nes jai sukurti reikia realių skaičiavimo pastangų. Kiekvieno naujo vieneto kūrimas remiasi ankstesniojo rezultatu, todėl susidaro grandinė, kurią perrašyti būtų nepaprastai brangu. Szabo mąstė kaip ekonomistas: jis ieškojo skaitmeninio atitikmens auksui, kurio vertė kyla ne iš valdžios pažado, o iš to, kad jį sunku gauti.
Wei Dai tuo pačiu metu paskelbė „b-money“ idėją. Joje visi tinklo dalyviai kartu tvarko bendrą operacijų knygą, naujus pinigus sukuria tas, kas atlieka skaičiavimo darbą, o sutartims vykdyti naudojami užstatai. Tai jau labai arti to, kaip veikia Bitcoin.
Abiem projektams trūko to paties — būdo visiems dalyviams patikimai susitarti, kuri operacijų knygos versija yra teisinga. Kas nutinka, jei du dalyviai vienu metu paskelbia skirtingus įrašus? Kas nutinka, jei kas nors sukuria tūkstančius netikrų balsuotojų? Nė vienas iš pasiūlymų taip ir nebuvo įgyvendintas veikiančiu kodu.
♻️ Hal Finney ir daugkartinis darbo įrodymas
Halas Finney, vienas ankstyvųjų PGP šifravimo programos kūrėjų, 2004 metais žengė dar vieną žingsnį — sukūrė „Reusable Proofs of Work“ (RPOW). Idėja tokia: kartą atliktas darbo įrodymas nebūtinai turi būti sunaudotas vienam veiksmui; jį galima perduoti kitam žmogui kaip vertės vienetą, tada dar kitam, ir taip toliau. Tai jau labai priminė pinigus, kurie cirkuliuoja.
Sistema turėjo trūkumą: jos sąžiningumu reikėjo pasitikėti dėl specialaus serverio ir aparatinės įrangos. Vis dėlto Finney indėlis buvo esminis — jis pirmasis parodė, kad darbo įrodymas gali tapti apyvartine verte, o ne vienkartiniu bilietu. Neatsitiktinai vėliau būtent jis tapo pirmuoju žmogumi, gavusiu bitkoinų pavedimą iš paties Satoshi, ir vienu pirmųjų tinklo mazgų operatorių.
📄 Nuo laiškų iki baltosios knygos
Todėl baltosios knygos „Bitcoin: A Peer-to-Peer Electronic Cash System“ literatūros sąraše šalia mokslinių straipsnių apie laiko žymas ir maišos funkcijas atsidūrė ir „Hashcash“, ir „b-money“. Dokumentas paskelbtas 2008 metų spalio 31 dieną, kriptografijos elektroninio pašto konferencijoje — toje pačioje aplinkoje, iš kurios kilo visos ankstesnės idėjos.
Svarbu suprasti, ko baltojoje knygoje nėra: nė vienos visiškai naujos technologijos. Jos genialumas — derinyje. Darbo įrodymas iš „Hashcash“ tampa ne apsauga nuo šlamšto, o balsavimo mechanizmu: teisinga laikoma ta grandinė, į kurią sudėta daugiausiai skaičiavimo darbo. Taip vienu ypu išsprendžiama ir dvigubo išleidimo problema, ir netikrų dalyvių problema. O kasybos atlygis sukuria ekonominę paskatą, dėl kurios nepažįstamiems žmonėms visame pasaulyje apsimoka elgtis sąžiningai. Kaip tik to nepavyko pasiekti nė vienam pirmtakui.
🎬 „Plan B“: kas vyko toliau
Epizode taip pat pateikta nuoroda į dokumentinį serialą „Plan B“, pasakojantį apie ankstyvąją Bitcoin bendruomenės istoriją. Jame nagrinėjami pirmieji susidūrimai su reguliuotojais, „Mt. Gox“ biržos žlugimas 2014 metais, kai dingo šimtai tūkstančių bitkoinų, o dešimtys tūkstančių žmonių liko be lėšų, bei brolių Winklevossų teisinė kova siekiant Bitcoin pripažinimo tradicinėje finansų sistemoje — kelerius metus trukęs bandymas įregistruoti pirmąjį Bitcoin biržos fondą, kurį JAV vertybinių popierių komisija atmesdavo vėl ir vėl.
Jei kriptografų istorija paaiškina, iš kur Bitcoin atsirado, šis serialas parodo, ką reiškė jį paleisti į realų pasaulį — su visomis bankrutuojančiomis biržomis, teismais ir žmonėmis, kurie mokėsi saugoti pinigus patys.
🧭 Ko iš to mokomės
Bitcoin istorija yra ne vieno genijaus, o kelių kartų tyrėjų istorija. Chaumas parodė, kad skaitmeniniai pinigai apskritai įmanomi, ir kartu — kad centralizuota sistema visada turės savininką, kurį galima sustabdyti. Backas davė mechanizmą. Szabo ir Wei Dai nubrėžė architektūros eskizus. Finney nutiesė tiltą tarp teorijos ir veikiančio kodo. Satoshi sudėliojo dėlionę, paleido tinklą ir po poros metų tyliai pasitraukė, palikdamas projektą bendruomenei.
Tai gera žinia visiems, kurie šiandien kuria naujus dalykus — tiek atvirojo kodo, tiek bet kurioje kitoje srityje. Proveržiai retai gimsta iš niekur. Kur kas dažniau jie gimsta iš kantraus darbo su tuo, ką paliko pirmtakai, ir iš gebėjimo pastebėti, kuri seniai žinoma detalė tinka į naują vietą.
Jei straipsnis buvo naudingas, gali paremti CyberSig per Ko-fi arba Buy Me a Coffee. Ačiū!
Komentarai
Rašyti komentarą