2009 m. balandžio 10 d., penktadienis

Esperanto: vienetams pavojinga, milijonams reikalinga kalba

Šių metų liepos–rugpjūčio mėn. Vilniuje vyko 90-asis pasaulio esperantininkų kongresas. Renginį, kuriame dalyvavo 3 tūkst. delegatų iš visų žemynų, vadiname jubiliejiniu, kadangi praėjo šimtmetis nuo 1905 metų, kai įvyko pirmasis suvažiavimas. Tada ir nutarta, kad šie renginiai bus kasmetiniai, o pasaulio esperantininkai kaskart rinksis vis kitoje šalyje. Tradicijos buvo šventai laikomasi tiek, kiek leido neramus XX amžius. Karai, reakcingų jėgų siautėjimas neleido žmonėms bendrauti, todėl neįvyko net dešimt pasaulio forumų. Sakysim, 1914-ųjų vasarą Paryžiuje turėjo įvykti dešimtasis kongresas, kuriame susiruošė dalyvauti daugiau kaip 3700 delegatų ir svečių. Pirmais pasaulinis karas kai kuriuos dalyvius užklupo kelionėje. Į Prancūziją įvažiuoti nebebuvo galima, o kelias atgal taipogi atkirstas.

Kalba, kurią išmokę bendrautų tolimiausių šalių gyventojai, yra viena seniausių ir didžiausių visos žmonijos svajonių. „Būtų laimė, jei egzistuotų viena kalba, kurią galėtų vartoti visos tautos“. Taip rašė XI a. humanistas ir švietėjas Chuanas Luisas Vivesas. Tačiau visuotinės kalbos idėja kilo nepalyginamai anksčiau nei buvo ištarti šie žodžiai – dar prieš mūsų erą. O štai antrajame mūsų eros amžiuje medicinos klasikas Klaudijus Galenas jau ne tik rašė apie jos būtinumą, bet ir bandė sukurti dirbtinę kalbą. Utopinio socializmo pradininkas Tomas Moras 1516 m. išleido knygą apie įsivaizduojamą lygybės šalį, tobulą visuomenę ir visiems suprantamą bendrą kalbą. Vienas didžiausių Prancūzijos mąstytojų Renė Dekartas 1629 m. suformulavo reikalavimus, kokia turėtų būti visuotinės kalbos gramatika.

Jei pasaulyje greta gimtosios kalbos turėtume vieną, visiems prieinamą ir suprantamą tarptautinę kalbą – žmogaus gyvenimas pailgėjų trečdaliu. Taip svarstė žymus matematikas Gotfrydas Leibnicas. Mat pagal jį trečdalį savo dienų skiriame užsienio kalbų mokymuisi.

Trumpai tariant, per pastaruosius trejetą šimtmečių būta ne tik įdomių svarstymų, bet ir pasirodė gausybė tarptautinės kalbos projektų. Jų autoriai – mokslininkai ir meno žmonės, filosofai, visuomenės veikėjai, kartais, regis, labai tolimi nuo lingvistikos. Jų sukurti tarptautinės kalbos projektai susilaukdavo didesnio ar mažesnio visuomenės susidomėjimo bei pritarimo, tačiau, kurį laiką gyvavę, nueidavo užmarštin, nes kažko svarbaus stokodavo tuose projektuose.

Ir štai istoriniai 1887-ieji. Akių gydytojas Liudvikas Zamenhofas (beje, kurį laiką gyvenęs ir dirbęs Veisiejuose) išleidžia naujos, iki šiol negirdėtos kalbos vadovėlį, pasirašytą daktaro Esperanto slapyvardžiu. Minėtoji data, kai Varšuvoje išėjo esperanto kalbos gramatika, ir laikom tarptautinės kalbos gimtadieniu. Šiandien pasaulyje esperanto kalbą moka ir ja bendrauja milijonai žmonių. Londone ir Amsterdame, Pekine, Tokijuje, Berlyne, Maskvoje ir daugelyje kitų pasaulio miestų, miestelių veikia esperantininkų biurai, kasmetiniame leidinyje „Jarlibro“ nurodyti esperantininkų organizacijų, atskirų asmenų adresai ir telefonai. Lietuvių esperantininkas, nuvykęs į tolimiausią pasaulio kraštą, ras svetingai atvertas duris, visuomet ir visur bus draugiškai sutiktas, galės puikiai pažinti žmones, jų buitį, įpročius.

Lietuvoje yra apie 3 tūkst. ištikimų esperantininkų. Jei pridėtume tuos, kurie kadaise lankė tarptautinės kalbos kursus, dalyvavo organizacijos veikloje, ir besidominčius, palaikančius demokratines esperantizmo idėjas, šis skaičius padvigubėtų ar net patrigubėtų. Kaune, Liudviko Zamenhofo gatvėje yra centrinė esperantininkų būstinė su neregėtai turtinga biblioteka, tarptautinio turizmo biuru ir mėnesinio žurnalo „Litova stelo“ („Lietuvos žvaigždė“) redakcija. Vilniaus miesto centre, Totorių gatvėje atidarytas Lietuvos esperantininkų sąjungos filialas. Aktyvūs būreliai veikia Marijampolėje, Jonavoje, Visagine, Šiauliuose, Klaipėdoje.

Pasaulio esperantininkų forumo surengimas pirmąsyk mūsų krašte – tai aukštas vietos esperantininkų veiklos pripažinimas bei įvertinimas.

– Kartu, sakyčiau, savotiška pasaulio sąjungos vadovybės garbės skola, – sako mūsų pašnekovas, Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas Povilas Jegorovas. – Laiku gražinta skola. Ir štai kodėl: tarptautinės kalbos propaguotojai per prabėgusį šimtmetį rinkosi Havanoje ir Budapešte, Pekine ir Adelaidėje, Paryžiuje, Londone ir daugelyje kitų pasaulio miestų. Lietuvą vis aplenkdavo. O juk esperanto kalba – šis neeilinis lingvistikos, kultūros bei istorijos reiškinys kaip ir autoriaus Liudviko Zamenhofo biografija yra glaudžiai susiję su mūsų kraštu.

– Štai jau šimtmetis plius beveik ketvirtis amžiaus, kai esperanto kalba, kurios daliai teko neregėtai sunkių išbandymų, klesti, stiprėja, iškovodama vis naujas pozicijas, tiesdama supratimo tiltus tarp tautų, stebindama šimtais tūkstančių grožinės, politinės, mokslinės literatūros leidinių. Tai vertimai iš nacionalinių kalbų į esperanto ir iš esperanto į kitas pasaulio kalbas. Nemaža pasaulio rašytojų sukūrė romanų, apysakų, poezijos ir dokumentikos knygų esperanto kalba.

Gerbiamas Povilai, kur, Jūsų nuomone, slypi esperanto gyvybingumas ir jėga?

– Visų pirma, pačioje kalboje. Ji paprasta ir kartu teikia neregėtas galimybes perteikti ir subtiliausius literatūrinio kūrinio atspalvius, ir griežtą, logišką mokslinio veikalo tikslumą. Tai jau įrodyta šimtatūkstantiniais leidinių tiražais iš pačių įvairiausių žmogiškosios veikos sričių.

Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Lietuvių literatūros klasikų Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis“, Salomėjos Neries „Eglė žalčių karalienė“, Eduardo Mieželaičio „Žmogus“ ir daug kitų kūrinių pasklido po tolimiausią pasaulį būtent esperanto kalbos dėka. Yra ne vienas gabus vertėjas. Tačiau šioje srityje ypač nusipelnė „Litva Stelo“ redaktorius, nenuilstantis esperanto kalbos propaguotojas, Pasaulio esperantininkų sąjungos garbės narys Petras Čeliauskas.

Povilas Jegorovas prisimena dar vieną pavyzdį.

– Esperanto kalba savo prigimtimi, visa esme labai artima natūraliai susiformavusioms kalboms. Sąvoką „dirbtinė“, taikomą esperanto kalbai, laikyčiau labai jau reliatyvia. Spręskite patys: čia nerasite jokių išgalvotų šaknies, priesagos, galūnės kalbos elementų. Viskas paimta iš Europos nacionalinių kalbų, susisteminta, įspausta į griežtų ir aiškių gramatikos taisyklių rėmus. Pastovus kirtis visada ant priešpaskutinio skiemens paimtas iš lenkų kalbos tradicijos.

Esperanto kalba – ne susitingusi, vienoda visiems laikams. Nuo susikūrimo iki šios dienos ji nuolat turtėja, įsisavindama naujus elementus, gausindama žodyną, pergyvendama kūrybinę evoliuciją. Pavyzdžiui, pirmajame žodynėlyje būta vos apie tūkstantis žodžio šaknų, o šiandien jų jau dešimtys tūkstančių. Grįžtu prie „dirbtinumo“ sąvokos. Bet kurioje kalboje rasime dirbtinumo elementų. Sakysim, mūsiškes aukštaičių ar žemaičių tarmes dera laikyti natūraliomis. Gi bendrinėje kalboje – lingvistų patvarkytoje, pataisytoje – atsiranda šiek tiek dirbtinumo.

Verta prisiminti žymaus rusų rašytojo Maksimo Gorkio žodžius: „Esperanto kalbos priešininkai pateikia argumentą: ji yra dirbtinė kalba, o kalbos nekuriamos dirbtinai... Man atrodo, kad mes, žmonės, turime sakyti : viskas, ką vadiname „kultūra“, visa „antroji prigimtis“, kuriama mūsų mokslo, technikos, meno, žodžio, viskas, kas mus tolina nuo gyvulių – visa tai yra „dirbtinai sukurta“. Šaukštelis yra toks pat dirbtinis, kaip ir peilis, batai, vežimas, valtis, garlaivis, automobilis, knyga, muzika, paveikslas“.

Kokie kiti esperanto gyvybingumo šaltiniai?

– Medis nelaistomas vysta. Reikia rūpintis, kol jis paaugs, sustiprės. Pasaulyje buvo, yra ir bus šviesių asmenybių, didžiai autoritetingų veikėjų, ypač daug nuveikusių propaguojant esperanto kalbą, skleidžiant esperantizmo idėjas. Bet tai tik viena medalio pusė. Reikia įtikinti žmones, sutelkti auditoriją, plėsti rėmėjų gretas. Taigi asmenybės neliko neišgirstos, jos susilaukė pritarimo.

Su pašnekovu prisiminėme 1997-uosius Adelaidėje, 82-ąjį pasaulio esperantininkų kongresą, kuriame mums teko dalyvauti. Tikėjomės susitikti su vienu žymiausių mūsų laikų esperantizmo idėjų skleidėju – profesoriumi iš Japonijos Ito Kanziu. Nors prasilenkėme, bet apie Mokytoją papasakojo kitas japonų delegacijos narys Tacuo Hudzimotas. Žinoma, kalbėjomės tik apie Mokytojo charakterį, įdomesnes jo kasdieninio gyvenimo detales bei legendinį darbštumą, kuris stebina net savo darbštumu garsėjančios šalies tautiečius. Gi darbai dešimtyse tomų užima plačias lentynas. Ito Kanzio kūrinius galima surasti ir Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos būstinėje, esperanto bibliotekoje Kaune.

Jaunystėje buvęs imperialistinės Japonijos kareivis Ito Kanzis po karų atsidavė tik darbui. Dirbdamas nedidelėje privačioje leidykloje, spausdinusioje stomatologų literatūrą, jis tapo aukščiausios kvalifikacijos moksliniu redaktoriumi, o vėliau prityrusiu leidybos organizatoriumi. Susižavėjo Liudviko Zamenhofo darbais bei asmenybe. Tačiau neturėdamas pakankamai dokumentinės medžiagos, Itas ėmėsi romanų. Viena po kitos išėjo šešios knygos – kiekviena maždaug po 600 puslapių. Giliau susipažinęs su esperanto kalbos kūrėjo biografija ir darbais, Ito Kanzis ėmėsi jo raštų leidybos. Paskui atėjo eilė L. Zamenhofo į esperanto kalbą verstiems veikalams. Tai Biblija, pasaulinės literatūros klasikų kūriniai (eilėraščiai, poemos, proza), dokumentinės knygos. Dar viena tos milžiniškos serijos dalis – daktaro Esperanto laiškai, susirašinėjimas su pasaulio esperantininkais, aforizmai, dedikacijos. Taip profesorius Ito Kamzis, talkininkaujant ko gero ne mažiau darbščiam bendraminčiui Tacuo Hudzimotui, išleido šešiasdešimt tomų!

Kodėl profesorius neatvyko į Kongresą? – klausėme tautietį.

– Toks nusistatymas, – paaiškino Tacuo. – Sakė nekelsiąs kojos iš gimtosios Japonijos, kol pasaulyje egzistuoja žmogų žeminantys dalykai: vizos, pasų kontrolė, muitininkų tikrinimai.

– Deja, jis nesulaukė išsvajoto laiko, – apgailestauja Povilas Jegorovas. – Neseniai išgirdome, kad mirtis nutraukė titanišką Ito Kanzio veiklą. Tačiau jo darbus tęsia kiti.

Lietuvos esperantininkų sąjungos vadovas ilgą laiką buvo renkamas Pasaulinės esperantininkų sąjungos valdybos nariu. Daugelį šviesių asmenybių iš įvairių pasaulio šalių jis pažinojo asmeniškai, dalijosi kasdieniniais organizaciniais darbais, apie kitus, kurių jau nėra mūsų tarpe, skaitė, studijavo, žino jų kūrybinį palikimą. Tarp tokių asmenybių Povilas mini italų mokslininką lingvistą Umbertą Eko, šveicarų politiką ir lingvistą Hektorą Hodlerį, žymų kroatų teisininką Ivą Lapeną, lenkų rašytoją Antoną Grabovskį, ispanų mokslininką Fernandą Diegą, australų rašytoją Trevorą Stylą ir daugelį kitų.

Tarp garsių Lietuvos esperantininkų – prelatas Aleksandras Jakštas-Dambrauskas, kadaise pirmas pasveikinęs Liudviką Zamenhofą, sukūrusį esperanto gramatiką bei ėmęs propaguoti tarptautinę kalbą mūsų krašte. Kitas žymus mūsų krašto esperantininkas – tai mokslininkas, antropologas, keliautojas, ne vienos knygos autorius Antanas Poška. Kiek vėlesnės kartos atstovai – Vilniaus universiteto profesorius Laurynas Skūpas, Medicinos fakulteto docentas Adomas Vaitilavičius, kraštotyrininkas Vytautas Šilas, kunigas Pranas Gavėnas, ekonomistas ir kalbininkas Antanas Mekys, veteranas, kuriam, kaip ir Petrui Čeliauskui, suteiktas Pasaulinės esperantininkų sąjungos Garbės nario vardas.

Vilniuje, 90-tajame pasauliniame esperantininkų kongrese dalyvavo ir profesorius iš Vokietijos Ulrichas Linsas. Istorikas ir diplomatas yra neeilinė asmenybė, o jo enciklopedinis kūrinys „Pavojinga kalba“ – vienas reikšmingiausių pasaulyje esperantologijos darbų. Šioje beveik 600 puslapių knygoje su mokslininko kruopštumu išnagrinėta visa esperantininkų judėjimo istorija nuo tarptautinės kalbos sukūrimo iki mūsų dienų. Pirmąsyk pasirodžiusi Japonijoje esperanto kalba knyga nuolat buvo plečiama, papildoma naujais faktais, kol išaugo į visaapimantį leidinį. Neaplenkta nei viena pasaulio šalis, kurioje aktyviai veikė ir veikia esperantininkai, kur išleista reikšmingų kūrinių.

„Pavojinga kalba“. Paantraštė vokiškame leidime atskleidžia pavadinimo esmę: kaip Hitleris ir Stalinas persekiojo esperantininkus. Didieji satrapai, kiekvienas svajojęs užkariauti pasaulį, neslėpė savo juodų kėslų: tikėjo, kad jų kalba bus ta vienintelė, kuria kalbės parklupdytas pasaulis. Esperantininkai, propaguoją humanistinę ideoligiją, lygiaverčių ir lygiateisių žmonių bendravimą pagalbine (!) kalba, agresoriams buvo kliūtis. Užtat juos persekiojo, trėmė, įkalino už grotų, o leidinius esperanto kalba naikino ir draudė.

Kalba ir žmonės šiuos išbandymus išlaikė. Ulricho Linso „Pavojinga kalba“ leidžiama didžiuliais tiražais įvairiuose pasaulio šalyse. Šiemet „Pavojingą kalbą“ lietuviškai išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

ALOYZAS URBONAS

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą