Ar celibato atsisakymas sumažintų prievartą prieš vaikus? Ką iš tikrųjų rodo duomenys
Kai tokia žinia nuskamba, viešojoje erdvėje beveik iš karto pasigirsta ir siūlymas, ką reikėtų keisti. Vienas dažniausių: panaikinkime privalomą celibatą, leiskime kunigams kurti šeimas, o kartu įteisinkime ir tos pačios lyties asmenų santuokas — tegul kuo daugiau žmonių gyvena atvirai, matomai, poroje. Logika iš pirmo žvilgsnio patraukli: prievartautojui esą sunkiau slapstytis ten, kur nėra vienišų, uždarų, niekam neatsiskaitančių gyvenimų. Klausimas vertas rimto atsakymo — bet atsakymas nėra toks, kokio daugelis tikisi.
🔍 Ką apie celibatą rodo didžiausias tyrimas
Išsamiausias bandymas išsiaiškinti prievartos priežastis buvo John Jay kriminalinės justicijos koledžo tyrimas, kurį — kas svarbu — užsakė patys JAV vyskupai ir kuris analizavo 1950–2010 metų duomenis. Tyrėjų išvada buvo aiški: vienos priežasties nėra, o celibatas ir homoseksualumas nebuvo prievartos varikliai.
Argumentas, kodėl celibatas netinka kaip paaiškinimas, yra grynai statistinis. Privalomas celibatas Vakarų Bažnyčioje galioja nuo XI amžiaus ir per visą tą laiką iš esmės nesikeitė. O prievartos atvejų kreivė kito labai smarkiai: ji augo nuo septintojo dešimtmečio vidurio, pasiekė piką aštuntajame dešimtmetyje ir vėliau smuko. Nekintantis veiksnys negali paaiškinti kintančio reiškinio. Jei celibatas būtų priežastis, kreivė turėtų būti plokščia ir aukšta visus devynis šimtmečius.
Tai nereiškia, kad diskusija apie celibatą beprasmė. Australijos karališkoji komisija, tyrusi institucinį atsaką į vaikų seksualinį išnaudojimą, priėjo prie kitokios išvados nei amerikiečiai — ji celibatą įvardijo kaip prisidedantį veiksnį ir rekomendavo padaryti jį savanorišką. Skirtumas tarp šių dviejų pozicijų subtilus, bet esminis. Niekas rimtai netvirtina, kad celibatas sukuria potraukį vaikams. Teigiama kur kas siauriau: privalomo celibato aplinka gali prisidėti prie izoliacijos, emocinės nebrandos ir uždaros klerikalinės kultūros, kurioje problemos sprendžiamos viduje, o ne pranešant policijai. Pats John Jay tyrimas užsimena apie tą pačią pusę reikalo — kad daugelio nusikaltusiųjų parengimas celibatiniam gyvenimui buvo nepakankamas, o rizikos veiksniais tapo vienišumas, sunkumas užmegzti santykius su suaugusiais ir emocinis „prilipimas“ prie paauglių.
💍 Ar vedę dvasininkai skriaudžia mažiau?
Čia yra patogus gamtinis eksperimentas, kurio dažnai nepastebime. Protestantų denominacijose dvasininkai tuokiasi, augina vaikus, gyvena įprastą šeimyninį gyvenimą. Jei šeima būtų apsauga, tų bendruomenių statistika turėtų būti nepalyginamai geresnė.
Ji nėra. 2019 metais „Houston Chronicle“ ir „San Antonio Express-News“ tyrimas atskleidė daugiau nei 700 aukų per dvidešimt metų didžiausioje JAV protestantų denominacijoje — Pietų baptistų konvencijoje. O 2022 metų ataskaitoje atkreiptas dėmesys į detalę, kuri sugriauna visą „šeimos kaip apsaugos“ prielaidą: dauguma joje aprašytų prievartautojų buvo vedę pastoriai.
Tą patį rodo ir bendra kriminologija. Didžioji dalis seksualinių nusikaltimų prieš vaikus įvykdoma ne nepažįstamųjų ir ne vienišių, o šeimos narių bei artimos aplinkos žmonių — patėvių, dėdžių, senelių, tėvų draugų. Vedybinis statusas nėra filtras. Žmogus, turintis šeimą, ne tik nėra apsaugotas nuo tokių nusikaltimų — jis dažnai turi net geresnę priedangą, nes santuoka ir vaikai visuomenės akyse veikia kaip nebylus padorumo pažymėjimas.
🧭 Kodėl orientacijos ir pedofilijos maišymas veda į šalikelę
Antroji siūlymo dalis — kad tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimas sumažintų nusikaltimus prieš vaikus — remiasi prielaida, kurios tyrimai nepatvirtina. Seksualinė orientacija ir polinkis į vaikus yra atskiri dalykai; homoseksualus vyras nėra labiau linkęs skriausti vaiką nei heteroseksualus. Kai John Jay tyrėjai bandė paaiškinti, kodėl didelė dalis aukų buvo berniukai, jie nurodė ne orientaciją, o prieigą: kunigai tiesiog turėjo nepalyginamai daugiau nekontroliuojamo kontakto su berniukais — zakristijose, ministrantų būreliuose, stovyklose, jaunimo grupėse. Kur buvo prieiga, ten buvo ir aukos. Beje, tyrimo autoriai pastebi ir chronologinį nesutapimą: homoseksualūs vyrai į seminarijas gausiau stojo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje — kaip tik tuo metu, kai prievartos rodikliai jau smuko.
Iš to plaukia ir atsakymas dėl santuokų įteisinimo. Tai savarankiškas visuomeninis klausimas, dėl kurio Lietuvoje verta diskutuoti savais argumentais — lygybės, šeimos teisinės apsaugos, partnerio paveldėjimo ar sveikatos priežiūros sprendimų. Bet pateikti jį kaip vaikų apsaugos priemonę būtų nesąžininga abiem pusėms: šalininkams tai duotų argumentą, kurio duomenys neparemia, o priešininkams — pagrindą teigti, kad diskusija apie orientaciją nuo pat pradžių buvo susieta su prievarta prieš vaikus. Būtent toks susiejimas dešimtmečius trukdė ir aukoms, ir sąžiningam tyrimui.
🛡️ Kur iš tikrųjų slypi svertai
Jeigu ne celibatas ir ne santuokos modelis, tai kas? Tyrimai nuosekliai rodo į institucinius, o ne į seksualinius veiksnius.
Pirmiausia — galimybė ir prieiga. Nusikaltimai vyksta ten, kur suaugęs lieka su vaiku vienas, be liudininkų ir be jokio protokolo. Todėl veiksmingiausios priemonės nuobodžios: dviejų suaugusiųjų taisyklė, patalpų su langais reikalavimas, aiškios ribos dėl susirašinėjimo ir naktinių išvykų.
Antra — galios asimetrija. Kunigas, treneris ar mokytojas turi autoritetą, kuris paverčia vaiko sutikimą beprasme sąvoka ir kartu užtikrina, kad juo bus mažiau tikima nei suaugusiuoju.
Trečia, ir bene svarbiausia — atsakomybės grandinė. Tiek katalikų, tiek baptistų atveju katastrofą sukūrė ne tiek patys nusikaltimai, kiek tai, ką darė vadovybė juos sužinojusi: perkėlimai į kitą parapiją, vidiniai „sprendimai“, tyla dėl institucijos reputacijos. Kai vienintelis kelias yra privalomas pranešimas teisėsaugai, o ne kanoninis tyrimas savame rate, prievartautojo galimybės susitraukia iš esmės.
Lietuvoje šis skandalas jau pastūmėjo konkrečius pokyčius svarstyti — premjeras užsiminė, kad Seimas tikriausiai grįš prie nuteistųjų už tokius nusikaltimus tapatybės viešinimo tvarkos ir registro klausimo. Prie to vertėtų pridėti dar bent kelis dalykus: aiškų privalomo pranešimo policijai reikalavimą visoms organizacijoms, dirbančioms su vaikais, senaties terminų peržiūrą (aukos apie tai dažnai prabyla praėjus dešimtmečiams), privalomą kandidatų patikrą ir nepriklausomą, ne pačios institucijos kontroliuojamą pranešimų kanalą.
💬 Trumpai
Klausimas apie celibatą yra teisėtas ir Bažnyčioje jis niekur nedings — bet jį reikia kelti dėl to, kas jis yra: dėl klerikalinės kultūros uždarumo, dvasininkų atrankos ir parengimo, o ne kaip stebuklingą vaistą nuo pedofilijos. Klausimas apie santuokų įteisinimą taip pat teisėtas, tik jis sprendžia visai kitą problemą. O vaikų apsauga priklauso nuo dalykų, kurie neskamba nei drąsiai, nei ideologiškai: nuo taisyklių, kas gali likti su vaiku vienas, nuo to, ar apie įtarimą pranešama policijai per parą, ir nuo to, ar aukos žodis sveria daugiau nei institucijos reputacija.
Vienuolika žmonių, kuriems tuo metu buvo dvylika–aštuoniolika metų, laukė šio momento metų metus. Sąžiningiausia, ką galime padaryti — nepaversti jų istorijos argumentu ginče, kuris su jų patirtimi neturi tiesioginio ryšio.
Jei šis straipsnis buvo naudingas, palaikyti CyberSig galite per Ko-fi arba Buy Me a Coffee. Ačiū!
Komentarai
Rašyti komentarą